Šįmet per dvejus mėnesius Kauno politikai sugebėjo kultūros bendruomenei pateikti net kelis akibrokštus. Pirma, šv. Valentino proga jie pasiūlė net dvi jungtuvių galimybes – arba sutuokti koncertinę įstaigą „Ainiai“ su pučiamųjų orkestrais („Ąžuolynas“, „Kauno bigbendas“), arba su muziejais (Stulgos, Petrauskų ir Kauno miesto). Jungtuvių pretekstas – lėšų taupymas. Pirmuoju atveju piršliai nors paskaičiavo to taupymo efektą ir įvardijo skaičius. Antruoju – sujungiant „Ainius“ su muziejais – jie net nepasivargino atlikti minimalių skaičiavimų ir pristatė jaunamartę bei jos svitą Kauno miesto Kultūros ir meno tarybai. Vienas politikas postringavo apie tai, kad kultūros biudžetinės įstaigos, lyginant su kitomis, ir taip mažiausiai nuskriaustos, kad joms paliktas beveik toks pats finansavimas kaip ir pernai, kitas kalbėjo apie būtinybę taupyti apskritai. Žadėta, kad nuo biudžetinių įstaigų sutaupytos lėšos atiteks kitoms kultūros programoms, kurioms šių metų biudžete palikta žymiai mažiau pinigų nei biudžetinėms. Kultūros ir meno taryba klausėsi tų postringavimų, svarstė, kodėl jungtuvės tokios skubios, bandė pati mintyse kalkuliuoti naudą, deja, taip niekaip jos ir nesugebėjo iškalkuliuoti. Savo posėdžio protokole užfiksavo, kad tokioms nepamatuotoms ir skubioms jungtuvėms nepritaria – nei jaunoji „užnėštėjusi“, nei labai ji veržiasi į nors vieną naujai kuriamą konglomeratą, nei to nori ir jai peršami jaunikiai.
Kol Savivaldybės kuluaruose Meras, sutikęs vieną ar kitą Kultūros ir meno tarybos narį, žadėjo kuo skubesnį susitikimą su kultūros atstovais, politikai pavasario pradžiai paleido dar vieną antį – praėjusią savaitę, gražios popietės „faifoklioko“ metu, kultūros bendruomenė iš žiniasklaidos ( !) sužinojo, kad politikams skubiai reikia dar kelių jungtuvių – dabar jau ne tik biudžetinių įstaigų (pvz. šokio teatro „Aura“ ir Pantomimos ir plastikos teatro), bet ir viešųjų įstaigų (Mažojo teatro ir Kauno kino studijos). Vis tais pačiais taupymo motyvais, ir vis be jokių kalkuliacijų, šiaip, iš akies. Šįsyk politikai nusprendė tos Kultūros ir meno tarybos delegacijos visai atsisakyti – kam čia tie kultūros bendruomenės atstovai, dar žiūrėk ims ir paprašys sumokėti už patarimus.
Kadangi nekvietė, o tarpininko vaidmenį paliko, tai Kultūros ir meno taryba, susirinkusi į savo posėdį, pabandė dar kartą gilintis į reikalo esmę. Išklausiusi kitos jungiamųjų partijos suprato, kad šioji taip pat jungtuvėms nepasiruošusi, virkauja. Šįsyk Kultūros ir meno taryba nutarė nebesitenkinti savo posėdžių protokolais ir eiti į viešumą bei pareikšti visuomenei atvirą ir skaudžią nuomonę – Kauno kultūros politiką dėlioja kažkas, kas neprisiima atsakomybės ir nenori išeiti į viešumą, prisidengdamas slapyvardžiu „Kolegija“. Apie vykstančias tuokimų serijas nežinojo nei Savivaldybės Kultūros ir …. komitetas ( !) – Savivaldybės politikų organas, kuruojantis kultūrą , nei jau minėtoji Kultūros ir meno taryba, kurią sudaro net 15 organizacijų deleguoti nariai. Galų gale, nei jungiamosios kultūros organizacijos. Klausimas – kas gi inicijuoja tokias nepamatuotas jungtuves ir kam jos naudingos? Kai kuriais atvejais akivaizdžiai kyšo konkrečių politikų ausys, kai kuriais galima tik šiaip spėlioti. Bet kokiu atveju, pastarųjų mėnesių aukščiau iliustruotos peripetijos tik parodo, kad kultūros savivaldybės administracijoje ir vicemerų lygmenyje nėra – nei politikai kasdienę kultūrą išmano (kai kurie iš jų net nesiteikia susirinkusiems į posėdį „labas“ pasakyti), nei apskritai gaudosi meno vandenyse (išskyrus regbį ir tariamą kiną).
Kultūros ir meno taryba dar praėjusių metų gruodžio pradžioje įteikė miesto merui ir administracijos direktoriui gaires, kuriomis vadovaujantis prašoma formuoti mieste kultūros politiką tam, kad kuo racionaliau būtų panaudoti ir miesto biudžeto pinigai, ir kūrybinės miesto pajėgos. Gairės buvo aptartos su visa kultūros bendruomene, dėl jų buvo tariamasi visą rudens sezoną. Tame pačiame gairių rašte taip pat pareikalauta, kad iki šių metų kovo mėnesio miesto politikai, remdamiesi gairėmis, sukurtų kultūros strategiją, pagal kurią vėliau galėtų dirbti visi kultūrininkai. Deja, kaip matome iš vykstančių kergtuvių, tas Kultūros ir meno tarybos raštas kažkur nuskrido, nusileido kažkelintame kažkelinto valdininko stalčiuje, nes nei vienas pasiūlymas neatsispindi dabartiniuose kolegijos veiksmuose. Aišku, tai visai nestebina, nes gi Kaunas kuria savo miesto strategiją – irgi žinome, kokią „galingą“.
Suprantame, kad politika yra žaidimas, ir kad joje dažnai yra mušama į tuos vartus, iš kurių paskui gali pabirti visokių rūšių politiniai dividendai. Bet darosi nebesuprantama, kaip galima šitaip tyčiotis iš savo miesto kultūros kūrėjų, suteikiančių miestui jo nepakartojamumą. Todėl reikalaujame atsakingų savivaldybės atstovų šias patyčias kuo skubiau nutraukti ir kurti mieste kultūros politiką atsižvelgiant į kultūros bendruomenės poreikius ir didžiausią galimą naudą miestiečiams, bendradarbiaujant su kultūros bendruomene, o ne nuleidžiant jai niekuo nepagrįstus sprendimus iš viršaus.
