ekonomistas Paulius Goželskis
Straipsnio autorius: Paulius Goželskis
Daugelis žmonių norėtų dirbti ir gyventi savo gimtajame mieste, kur žinoma ir prognozuojama aplinka, gyvena draugai ir giminės. Žmonės iš visų jėgų bando išsilaikyti ir tik supratę, kad čia nėra jokių perspektyvų, kad jie čia nevertinami ir yra nereikalingi, pasisuka ieškoti geresnio gyvenimo.
Kodėl Kaune sunku rasti darbą ir miestas toks apmiręs? Juk visi norime, kad miestas klestėtų, gyventojai būtų patenkinti, nereikėtų ieškoti darbo svetur, kad gatvės būtų švarios, apšviestos, be duobių.
Darbo vietų didėjimas mieste yra lemiamas miesto gerovės faktorius
Kuo daugiau žmonių turi darbą, tuo mažiau žmonių emigruoja, ir tuo daugiau jie gali pinigų išleisti savo mieste. Taip didinama miesto perkamoji galia.
Turėti darbą yra svarbu ne tik žmogui asmeniškai, darbo vietų mieste kūrimas yra gyvybiškai svarbus pačiam miestui. Darbo vietų skaičiaus augimas didina sumokamų mokesčių sumą į miesto biudžetą, nes 70-80 proc. visų gaunamų miesto pinigų sudaro pajamų mokestis, kurį moka kiekvienas dirbantysis.
Šiuo metu šis ratas sukasi priešinga kryptimi. Darbo vietų ne didėja, o mažėja. Todėl savivaldybės biudžete nepakanka lėšų miesto ūkiui ir švietimui (50 % miesto biudžeto lėšų yra skiriama švietimui). Žmonės nepatenkinti tokia tvarka išvyksta gyventi kitur.
Kokios priežastys sukėlė tokį staigų bedarbystės didėjimą? Bedarbystės didėjimas JAV ir Europoje, tuo pačiu ir Lietuvoje, prasidėjo nuo to, kad sprogus nekilnojamo turto burbului kai kurių sričių įmonių pelnai staigiai smuko, įmonės pradėjo optimizuoti savo veiklą: atleido dalį nereikalingų ir brangių darbuotojų, atsisakė nepelningų ir neperspektyvių veiklų.
Šiais laikais, kai įmonės labiau orientuotos į efektyvumą ir darbo našumą, sukurti naujas darbo vietas iš tikrųjų nelengva. Tai sunku padaryti ir didžiosioms valstybėms, pvz. JAV.
Šiuo metu oficiali bedarbystė JAV sudaro 9,8 %. JAV už bedarbystės mažinimą atsakinga ne tik vyriausybė, bet ir centrinis bankas (FED). JAV centrinis bankas savo indėlį į bedarbystės mažinimą įneša per monetarinės (pinigų) politikos lengvinimą. Kitaip sakant, sumažinant pinigų kainą, kas pasiekiama mažinant palūkanų normą (palūkanas už pasiskolintus pinigus) ir rinkoje supirkinėjant valstybines obligacijas. Tokiu būdu rinkoje atsiranda daugiau pinigų. Manoma, kad neturėdami kur dėtis šie pinigai bus investuoti į naujus verslus ir taip sukurs naujas darbo vietas. Kai kurie ekonomistai mano, kad tai negelbės. Gelbės tai ar ne, tačiau Lietuvos centrinis bankas tokiu pačiu būdu, kaip JAV padidinti pinigų kiekio negali.
Taigi kaip Lietuva, o tuo pačiu ir Kaunas gali didinti darbo vietų skaičių? Be abejonės greičiausias kelias yra užsienio investicijų pritraukimas. Tačiau ar visos užsienio investicijos yra sveikintinos ir ar visos yra mums naudingos? Be abejo, kad ne visos. Mano įsitikinimu, tam, kad kurtusi darbo vietos, Kaunui, kaip ir Lietuvai šiuo metu nėra naudingos tos užsienio investicijos, kurios pajamas gauna iš Lietuvos rinkos. Kaip pavyzdys, tai investicijos į ,,Statoil“ benzino kolonėlių tinklą, ,,IKI“ parduotuvių tinklą. Šiuo laikotarpiu tokios investicijos nėra skatintinos. Nors jos daro teigiamą poveikį konkurencingumo palaikymui, tačiau klausimas – ar tokios užsienio investicijos, kurių veikla nukreipta gauti pelną iš mūsų vidinės rinkos, daugiau sukuria ar atima darbo vietų iš vietinių verslininkų ir žmonių? Tokių įmonių veikla mažina pinigų kiekį mūsų rinkoje, kadangi dalis pinigų, pelno pavidalu, iškeliauja į užsienį šių investicijų savininkams. Vietinė rinka bet kokiu atveju pirks tiek degalus, tiek maisto produktus ar iš vietinio verslininko Jono ir Petro, ar iš „Statoil“ ir „IKI“. Šiuo atveju nesigilinkim ir nenagrinėkime atskiros ir didelės temos apie ekonominius multiplikatorius. Užtenka pasakyti, kad vyksta priešingas procesas tam, kurį vykdo JAV ir Europos centriniai bankai, kad padidintų darbo vietų skaičių, t.y. centriniai bankai didina pinigų kiekį rinkoje, o tokios užsienio investicijos juos mažina.
Tačiau yra labai naudingos ir skatintinos investicijos, kurios naudojasi mūsų darbo jėga, o produkcija yra išvežama į užsienį. Tokiu atveju pinigai lieka mūsų ekonomikoje darbo užmokesčio forma. Tokios įmonės kaip „Kraft Jacobs Suchard Lietuva“, ,,Vičiūnai“, ,,Lifosa“ pagamina produkcijos žymiai daugiau nei suvartoja vietinė rinka ir labiausiai prisideda prie miesto, kuriame yra dislokuotos, gerovės.
Žiūrint tik iš miesto biudžeto surinkimo pusės ir nesigilinant į esmę, visos investicijos atrodo geros, nes laikinai padidina darbo vietų skaičių ir surenkama daugiau pinigų į biudžetą. Tačiau tokios investicijos ilgainiui sunaikina smulkesnius verslus, o ištraukti iš ekonomikos pinigai padaro žalą valstybei ir miestui, nes jie nebedalyvauja naujame ekonomikos cikle, jie yra išleidžiami ne Kauno parduotuvėse, o Rusijos, Vokietijos ar Norvegijos rinkose.
Taigi klestėjimo formulė aiški – kuo daugiau eksportuotojų tam, kad kuo daugiau darbuotojų gautų pajamų iš kitų, ne vidaus, rinkų. Ir naujos technologijos, kad eksportuojamų prekių ir paslaugų pridėtinė vertė būtų didesnė ir didesnė produkto vertės dalis liktų mūsų rinkoje.
Kaip šią formulę pritaikyti praktiškai? Kad Kaunas būtų pajėgus pastoviai pritraukinėti tinkamas investicijas, reikia didinti miesto konkurencingumą. Šiandien jau negana sumažinti žemės mokesčius, suformuoti sklypus su komunikacijomis ir laukti kol ateis investuotojas. Tokius darbus gali padaryti bet kuris miestas. Jeigu pasaulinių įmonių veiklos tendencija yra optimizavimas ir kaštų mažinimas, vadinasi turime pasiūlyti būtent tai.
Šiais laikais investuotojui reikia žinių, kokios investavimo sąlygos siūlomos, pelno mokesčio lengvatų, kvalifikuotų ir nebrangių darbuotojų, pakankamo jų kiekio, geros infrastruktūros (internetinis ryšys, automobiliniai keliai, oro uostai, vandens transportas), geros geografinės padėties.
Taigi, kad Kaunas pritrauktų investuotojus, reikia:
1. aktyviai save pardavinėti, ieškoti investuotojų. Sudaryti potencialių investuotojų sąrašą, pastoviai jį atnaujinti ir palaikyti kontaktus su potencialiais investuotojais;
2. plėsti laisvą ekonominę zoną (kaip pelno mokesčio lengvatos zoną);
3. koordinuotai dirbti su mokymo įstaigomis (universitetais, akademijomis, kolegijomis) ruošiant specialistus, kurie gautų tikslinį išsilavinimą ir įgūdžius dirbti ateityje investuosiančiai kompanijai;
4. gerinti infrastruktūrą.
Taip pat reikia neužmiršti ir vietinių investuotojų. Nors jų plėtra dažniausiai yra laipsniška ir negali iš karto sukurti daug darbo vietų, tačiau kiekviena naujai sukurta darbo vieta šiuo metu yra verta aukso. Kad galėtų gimti ir vystytųsi naujos kompanijos, taikančios naujas technologijas, sukuriančios didelę pridėtinę vertę, sukurtos pačių kauniečių bei vietinių Lietuvos verslininkų, reikia skirti didelį dėmesį naujai kuriamiems Santakos ir Nemuno integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) vystymosi palaikymui, taip pat palaikyti jau esančius ir veikiančius.
Kaunas yra per mažas miestas, kad išvystytų konkurencinius pranašumus, apimdamas daug sričių. Todėl logiška, kad reikėtų stiprinti tas sritis, kuriose jau yra sukaupta patirtis. Kad miestas būtų konkurencingas, ir dar geriau, priekyje kitų, privalome protingai rizikuoti, eiti ne visiškai standartiniu keliu.
Viskas paprasta ir aišku, reikia tiesiog daryti.
Paulius yra kandidatas į Kauno miesto savivaldybės tarybos narius.
